Po Toskanos saule. Florencija

Nusišypsojo laimė tris savaites pabūti nuostabiojoje, muziejumi po atviru dangumo vadinamoje Florencijoje. Pirmiausia reikėjo mokytis. Bet kas gali būti nuostabiau nei mokytis toookioje vietoje?! Kai mokslus galima paįvairinti vaišinimusi paprastu, šviežiu, "neperkrautu" ir sveiku maistu bei kelionėmis po kalvotą, vynuogynais, alyvmedžiais ir saulėgrąžų laukais nusėtą Toskaną.

Vis galvojau, kaip būtų geriausia papasakoti visus savo įspūdžius. Kad būtų įdomu rašyti ir kad nebūtų nuobodu skaityti :) Aprašinėjant viską, ką aplankėme, ką pamatėme ir ko paragavome, gal būtų pernelyg nuobodu, tad nusprendžiau pirmiausia tiesiog išvardyti didžiausią įspūdį palikusias kulinarines vietas, o vėliau ir vienu kitu mus sužavėjusiu receptėliu pasidalinti.

Taigi, pirmiausia - gražioji Florencija.

Šv. Ambrozijaus turgus (Mercato di San Ambrogio). Pats smagiausias atradimas, ypač jame esanti tratorija "Da Rocco". Pastarojoje dažnai pietaudavome. Pietų pertrauka nebuvo labai ilga, o ten buvo galima pavalgyti greitai ir "kaip pas mamą". Kaip ir dera turguj aplinka ne atpalaiduojanti, o triukšminga ir šiek tiek "balaganinė". Klientai susėdę prie bendrų stalų, kainos nedidelės, aplinka paprasta ir draugiška. Ypač būdavo smagu stebėti, kaip greitai sukdavosi padavėjai, spėdami kiekvienam prašančiajam atnešti pageidajamo maisto, šliūkštelėti stiklinėn vyno, pajuokauti ir pašūkauti. Pačiame turguje galima įsigyti įvairiausių maisto produktų, gal net šiek tiek pigiau nei Centriniame turguje.

Centrinis turgus (Mercato Centrale). Kaip ir Šv. Ambrozijaus turgus, tai turgus po stogu. Dviejų aukštų (antrasis, kai mes lankėmės, buvo remontuojamas). Kaip turgus, labai tvarkingas. Galima įsigyti įvairiausių Toskanos maisto produktų nuo šernienos dešros ir Piencos avies sūrio iki įvairiausių vaisių, daržovių ir panforte - džiovintų vaisių bei riešutų pyrago. Gan mėgiamas turistų. Citrina rekomenduoja aplankyti Nerbone užkandinę ir paragauti visų akivaizdoje pagaminamo panino con lampredotto (sumuštinis su jaučio skrandžio gabalėliais).

Il Cantuccio di San Lorenzo, Via Sant'Antonio 23/r. Patys nuostabiausi Toskanos "kantučiai"! Grįžome dar du kartus. Galima stebėti, kaip gaminami šie sausainėliai, o draugiški pardavėjai prieš perkant pasiūlys paragauti ką tik iškeptų ir primins juos pamirkyti į vinsanto. Privaloma aplankyti!

Osteria Dell'Agnolo, Borgo S. Lorenzo, 24r. Ši vietelė pavergė mūsų širdis (ir liežuvius :) ) visais trimis užsakytais Toskanos tradiciniais patiekalais: duonos skrebučiu su vištos kepenėlių paštetu (receptas tuoj tuoj bus), Citrinos išsvajotuoju Bisteccha alla fiorentina ir mano išsirinktais (nelygiai supjaustytais :) ) makaronais su baravykais Maltagliati ai porcini. Veikia net nuo 1580 metų! Ir savo interneto svetainėje teigia esantis seniausias restoranas pasaulyje, kuriame Renesanso laikais rinkdavosi Leonardo da Vinci draugai kartu su įžymiu to laikotarpio rašytoju ir filosofu Michel de Montagne.

Olio e Convivium, Via Santo Spirito n. 4. Kiek prašmatnesnė vieta. Jauki ir elegantiška. Vietoje galima įsigyti duonos, dešrų, kumpių, sūrių ir kitų produktų. Restoranas organizuoja ir maisto gaminimo kursus bei vyno degustacijas. Kaip tyčia, tą vakarą nebuvau itin alkana, tai pasitenkinau užsisakytu toskanietiškų dešrų ir kumpių rinkiniu. Padavėjas paprašius mielai prie šio rinkinio atnešė ir šviežių figų bei puikiai parinko vyną. Įdomūs pasirodė stalo kaimynės užsakyti ravioliai su karveliena.

Picerija "Ciro and Sons" ("Antica pizzeria dell'arte"), Via del Giglio, 28r. Įžengus į šią piceriją kiek užgniaužia kvapą. Įsikūrusi vėlyvojo Renesanso metu pastatytame pastate, aukštomis lubomis, žavūs sietynai ir sienos, ištapytos gražiausiomis freskomis (Francesco Meucci darbai). Iš pradžių padvelkia prašmatnumu ir oficialumu, bet padavėjų apranga ir draugiškas nusiteikimas visus šiuos jausmus panaikina. Vienintelė picerija Florencijoje, kurioje kepamos neapolietiškos picos, pati picerija priklauso Neapolietiškų picų asociacijai, kurios nariai įsipareigoję laikytis tradicinių originalių neapolietiškos picos receptų. Rekomenduojame paragauti picą su vytintu kumpiu, mocarela, graižgarstėmis ir trumais (pavadinimo nebeprisimename).

Kavinės ir barai. Vienas mano mėgstamiausių dalykų Italijoje yra kavinukės-barai. Ten visuomet pilna gyvybės - rytais geriamas rytinis cappuccino su pyragėliu su kremu ar džemu, dienos metu greitai užbėgama maktelėti mažulyčio puodelio espresso (ir visas šis "užbėgimas" tetrunka daugiausia dvi minutes), pavakare prieš vakarienę ramiai gurkšnojami aperityviniai gėrimai. Šios kavinukės-barai dažnai būna įsikūrę senoviniuose pastatuose aukštomis lubomis, gražiomis vitrinomis, blizgančiais sietynais. Būtent tokios yra Florencijos Piazza della Reppublica įsikūrusios trys garsios ir be galo gražios kavinės-barai: Gilli (veikianti nuo 1733 m.), Giubbe Rosse ir Paszkowski. Užsukite ten bent puodeliui kavos ar aperityvui prieš vakarienę. Lauko terasoje už puodelį espresso sumokėsite 4 eurus, tačiau viduje prie baro - tik eurą ir dar galėsite stebėti vikriai besisukinėjančius ir kavą ruošiančius barmenus :) Prie aperityvinio gėrimo gausite įvairių užkandėlių. Dar viena graži senovinė kavinė - "Scudieri" Katedros aikštėje.

Ledainės. Kadangi (vėlgi, kaip tyčia!) buvau susigavusi peršalimą, ledus degustavo tik Citrina. Rekomeduojame senovinę ledainę gatvėje via de' Servi (pavadinimą pamiršome, bet ji toje gatvėje vienintelė) ir via de' Neri įsikūrusią "Perche no?".

Kol kas tiek. Šiek tiek daugiau gerų vietelių pasakojime apie Chianti regioną šiek tiek vėliau :)