2010 m. rugpjūčio 29 d., sekmadienis

Šeštadienis su 50 baravykų, arba Taglietelle ai porcini





O baravykai! Toks buvo mūsų šio šeštadienio priežodis. Nes, valio, baravykai grįžo į Liuksemburgą!

Grybavimą atsimenu iš vaikystės. Ankstyvą savaitgalio rytą užsikurdavome savo geltoną Moskvičių ir dardėdavome Lietuvos pietų link, kažkur į Dzūkiją, į gražų samanotą mišką. Tuomet pamenu jausmą, kad labai bijodavau pasiklysti, ir dar tą džiugesį širdy, kai rasdavau kokį grybą ir dumdavau link mamos ar tėčio paklausti, ar jis valgomas. Pamenu, kad vėliau pietaudavome (ar pusryčiaudavome?) mašinoje ir paskui tęsdavome savo paieškas. Vakare nusikalę grįžavome į namus ir tuomet prasidėdavo ilgas (ir man kaip vaikui kiek nuobodokas) grybų valymas. Paskui jų džiovinimas ir valgymas kartu su karštomis bulvėmis...

Grybavimo džiaugsmą iš naujo atradau prieš dvejus metus, jau Liuksemburge. Su Citrina grįždami iš obuoliavimo Steinselio soduose, užsukome į vieną miškelį, tarsi pasivaikščioti, o gal ir netyčia vieną kitą grybą rasti, ir netikėtai užtikome statų eglyną su tokia gausa baravykų, kiek dar gyvenime nebuvau mačiusi! Klykaudami iš džiaugsmo tarsi vaikai, tąkart surinkome bemaž 100! Didelių didelių, sveikutėlių ir gražių. Tuomet valgėme juos ilgai, marinavome, džiovinome, apdalinome draugus, vežėme į Lietuvą, žodžiu, išgyvenome tikrą baravykų euforiją.

Pernai baravykų neužtikome, mūsų statusis šlaitas buvo tuščias - gal negrybingi metai buvo, o gal grybingiausiu laiku buvome išvykę. Nagi, bet šiemet, vos išgirdę gandus, kad jau ima dygti baravykai, šį šeštadienį rūkome į savo statųjų šlaitą. Jis mums šįkart tepadovanojo du mažylius gražučius baravykėlius. Bet mums vistik tiek nepakako ir tęsėme paieškas kituose miškuose. Ir (o baravykai!) surinkome 50-tinę. Prasčiau nei prieš dvejus metus, bet pradiniam troškuliui (ar alkiui) numalšinti pakako. Grįžę puolėm gaminti makaronus su baravykais, arba Taglietelle ai porcini. Iš likusiųjų - dalį atidėjome rizotui ir kitiems patiekalams, dalį užšaldėme, o dalis kaip tik džiūsta orkaitėje. Bet širdis man sako, kad dar tai ne pabaiga, nes, man berašant šį įrašą, Citrina jau beveik aunasi batus ir tempia mane vėl į mišką :) Tad skubu jums rašyti taglietelle makaronų su baravykais receptą :)




2 grybautojams
Gaminimo trukmė: 25 min.

200 g ilgųjų makaronų, geriausiai taglietelle
8-10 nedidelių baravykų
nedidelė svogūno galvutė
česnako skiltelė
pusė stiklinės balto sauso vyno
šviežių petražolių ir baziliko
keletas aitriosios paprikos sėklų (nebūtinai)
druskos, pipirų
alyvuogių aliejaus kepimui
pora šaukštų tarkuoto parmigiano sūrio




1. Supjaustykite baravykus. (Citrina juos pjaustė stambiai: mažuosius išilgai per visą kepurėlę ir kotą, o didžiuosius - atskirai kepurę ir atskirai kotą.)
2. Makaronus išvirkite pagal ant pakelio nurodytas instrukcijas.
3. Keptuvėje įkaitinkite alyvuogių aliejų ir lengvai apkepkite smulkiai supjaustytą česnaką ir svogūną. Sudėkite supjaustytus baravykus ir pamaišydami kepkite. Įpilkite vyno, leiskite jam išgaruoti. Įberkite druskos, pipirų, keletą aitriosios paprikos sėklų (jei mėgstate aštriau), sudėkite supjaustytas petražoles ir baziliką. Išmaišykite. Pritrūkus skysčio įpilkite truputėlį vandens, kuriame virė (verda) makaronai.
4. Sudėkite išvirtus makaronus ir pabaigoje įmaišykite tarkuoto parmigiano sūrio.




 Skanaus ir grybingo lietaus ateinančią savaitę :)

2010 m. rugpjūčio 26 d., ketvirtadienis

Burgundija. Vynuogynai ir kiti skoniai bei kvapai





"La vie est très bizarre, vous avez remarqué ça?.. "* (Françoise )

Kol dar neatriedėjo naujas savaitgalis, kai jau mažiau įdomu rašyti apie praėjusį, skubu pasidalinti įspūdžiais iš praeitą savaitgalį įvykusios mūsų kelionės į Burgundiją. Prancūzijos regioną, kuris, ko gero, vienas iš svarbiausių Prancūzijoje kulinarine prasme (Citrina jį dažnai lygino su Italijos Toskana). Išgirdus žodį "Burgundija" tikriausiai daugeliui prieš akis iškyla burgundiškas vynas. Tačiau šis regionas garsėja ne tik puikiais prestižiniais vynais, bet jame dar gausu ir visokių kitokių kulinarinių gėrybių ir skanybių. Iš ten atkeliavo daugybė klasikinių prancūziškų patiekalų - sraigės, jautiena burgundiškai (pranc. bœuf bourguignon), vištiena vyno padaže (pranc. coq au vin), įžymusis aperityvo gėrimas kir, jau nekalbant apie gausybę sūrių su įžymiuoju époisses priešaky, Dižono garstyčias, Flavigny miesto anyžių ar kumpį su petražolėmis (pranc. jambon persillé). Jau prieš išvykstant į kelionę galva sukosi nuo gausybės to, ką norėtume paragauti ar pamatyti. Ten atvykus galva dar labiau apsisuko, na bet apie viską iš eilės ir po truputį.

Vynuogynai ir vynas. Burgundija - tikras vynų žinovų ir mėgėjų rojus. Vos tik įvažiavome į Côte-d'Or departamentą, pribloškė vynuogynų ir nuorodų į vynų rūsius bei degustacijas gausybė. Man jau tarp Liuksemburgo ir Vokietijos tekančios Mozelio upės vynuogynai ir šalia įsikūrę miestukai atrodė kaip didžiausia vyno paslapčių karalystė, tačiau Burgundija juos visiškai nukonkuravo. Nesibaigiantys Côte-de Nuit ir Côte-de-Beaune vyno kelių šlaitai, nukloti saulės atokaitoje žaliuojančiomis tvarkingomis vynuogių krūmų eilėmis, ir vos ne kas 5 metrus kyšančios nuorodos į kokios nors šeimos vyno rūsį ir jame rengiamas degustacijas. Gailėjomės, kad nesame dideli vyno žinovai, tad iki galo negalėjome įvertinti viso to mus supančio gėrio. Bet svaigome vien nuo visur tvyrančios "vyniškos" atmosferos.



Mums pasisekė, kad pavyko truputėlį susidraugauti su Morey-Sant-Denis miestuko svečių namų, kuriuose apsistojome, šeimininke Françoise (nes pažinęs vietinį žmogų į lankomą vietą pažvelgi visai kitomis akimis). Tame miestelyje gimusi ir užaugusi šeimininkė mus pasikvietė į savo vyno rūsį. Nediduką ir jaukų. Ten išgirdome šiek tiek pasakojimų apie jos vynuogynus. Labiausiai įstrigo kiek liūdnas jos pasakojimas apie tai, kad šiais laikais jau nebeliko visus suburiančių švenčių po vynuogių surinkimo, nebeliko tos užburiančios vynuogių skinimo magijos... kad dabar viskas komercializuota, reglamentuota, tačiau, pasak šeimininkės, kiekvieną rugsėjį ryte išgirdus pirmuosius vynuogių kekes kerpančių žirklių čiaukštelėjimus jai sudreba širdis.



Didelėse vyno degustacijose nesudalyvavome, tik mėgavomės vyninėse ir restoranuose siūlomu vynu bei spoksojome į vynotekų vitrinas. Na ir galiausiai padarėme išvadą, kad šios mažytės kelionės metu įmerkėme tik mažajį kojų pirštelį į didelį vyno pažinimo vandenyną, bet vanduo buvo pakankamai šiltas ir malonus, kad norėtume vėliau įbristi ir kiek giliau.

Šeštadieninis Bono miesto turgus. Penktadienio vakarą vaikštinėdami Bono (Beaune) mieste aptikome skelbimą, kad šeštadieniais netoli prieglaudos Hôtel-Dieu vyksta rytinis turgus, tad tik nubudę ir prancūziškai papusryčiavę Françoise suruoštų pusryčių ten ir nuskubėjome. 




Turgus gražus ir tvarkingas. Dalis jo vyksta uždaroje halėje, o dalis lauke. Galima sutikti ir vietos gyventojų, ir žioplinėjančių turistų, įsigyti visokiausių regiono produktų: sūrių, mėsos gaminių, prancūziškos duonos, meduolio (pranc. pain d'épices), daržovių, vaisių, įvairiausių rūšių medaus. Vaikštinėjome, žiūrinėjome, griaužėmės nepasiėmę kelioninio šaltkrepšio ir kalbėjome, kaip būtų gera tokį turgelį turėti šalia namų...

Super juodieji serbentai. Be vynuogynų Burgundijoje galima užtikti ir gan nemažai serbentynų. Iš juodųjų serbentų burgundiečiai gamina garsųjį likerį crème de cassis, o iš šio likerio ir populiarųjų aperityvo gėrimą kir - sauso balto vyno ir šio likerio kokteilį. 



Aplankėme įdomų Védrenne firmos įkurtą juodųjų serbentų muziejų "Cassissium", kuriame, rodos, išnagrinėta kiekviena šios puikios uogos gyvenimo detalė. Ten galima sužinoti visas serbentų auginimo paslaptis, jų savybes, panaudojimą visame pasaulyje. Radome net du lietuviškus iš juodųjų serbentų pagaminto alkoholio butelius, susipažinome su visu juodųjų serbentų likerio ir Marc de Bourgogne gaminimo procesu. Pastarasis gaminamas iš vynuogių odelių ir sėklyčių, likusių po vyno gaminimo. Buvom supažindinti ir pagirdyti superiniu "Supercassis" likeriu, kurio nesusilaikėme neįsigiję.

Kiti skanumynai. Kadangi nebuvome išsityrę, kur labiausiai norėtume pavalgyti, o šeimininkės Françoise siūlytas restoranas pasirodė kiek per prašmatnus, pasikliovėme savo nuojauta ir užsukome ten, kur pasirodė įdomu. Pasitaikė visko: pakliuvome į vieną vietą, kurios nesinori prisiminti, tačiau užtikome ir pora puikių restoranėlių, kuriuos verta paminėti. Vienas iš jų - Nuits-Sant-Georges miestelio mažoje centro gatvelėje įsikūręs "Caveau Saint Uguzon", kuriame ragavome puikių burgundiškų sūrių ir mėselių. 


Kitas - tobula burgundiškos jautienos gaminimo vieta, restoranas Bono miesto centre "Le Conti", kuriame mums užsisakius jautienos padavėja akcentavo, kad čia ne šiaip sau "bœuf bourguignon", bet "joue de bœuf bourguignon", t. y. jaučio pažandės mėsa, suprask, itin minkšta ir švelni. Patiekalas tikrai buvo super: itin minkštas, švelnus, tiesiog tobulas, tirpstantis burnoje.

Prisiragavę visokių skanybių ir prisižiūrėję nuostabių vaizdų, vėl norėtume grįžti į Burgundiją. Galbūt kada nors spalį, kai, pasak Françoise, vynuogynai pasipuošia rudeniškomis spalvomis...



* pranc. "Gyvenimas yra labai keistas, ar pastebėjote?.."

2010 m. rugpjūčio 20 d., penktadienis

Vištiena jamaikietiškai

Kai susiruošiu gaminti ką nors "egzotiško", Citrinos veidu visuomet perbėga abejonės šešėlis, ant kurio parašyta "hmm... vėlgi teks adaptuoti savo skonio receptorius ir iš įvairių ingredientų sumeistrautame padaže ieškoti mėsos gabalėlio". Būtų Citrinos valia, mūsų meniu sudarytų tik gryna mėsa ar žuvis, pagardinta druska, pipirais, daugiausia dviem prieskoniais, alyvuogių aliejumi ir citrina. Ir daržovėmis. Toks itališkas paprastumo ir grynumo požiūris. Nesiginčysiu. Ir man taip labiausiai patinka, nes tik tuomet jauti tikrąjį produkto skonį, jo neužgožia kiti papildai. Tačiau kartais labai užsinori kažko tokio, pagaminto... pavyzdžiui, iš kokoso pieno... kario... cinamono... mėsos ir vaisių derinio... Ragaujant vištieną jamaikietiškai, Citrina tolerantiškai sakė "skanu" ir juokaudamas paklausė "o kur vištiena?" :) Na, patiekalas gal ir nėra tas, kurį gaminčiau antrą kartą, bet man jis patiko dėl obuolių suteiktos rūgštelės, tad siūlau ir jums. Galbūt jūs atviresni visokiems "egzotiškumams" :)




2 "egzotikams" :)
Gaminimo trukmė: apie pusantros valandos

2 vištienos krūtinėlės filė gabalėliai, supjaustyti
50 g sviesto
pusės svogūno, smulkiai supjaustyti
šaukštelis kario
pusė šaukštelio cinamono
pusė šaukštelio kardamono
pusė šaukštelio muskato riešuto
pusė mango, supjaustyti gabalėliais
1 bananas, supjaustyti skrituliukais
1 obuolys, supjaustyti kubeliais
1 pomidoras, išimti sėklytes ir supjaustyti kubeliais
200 ml kokosų pieno
šaukštas citrinos sulčių
žiupsnelis druskos
100 ml natūralaus jogurto



1. Keptuvėje ištirpinkite sviestą, apkepkite vištienos gabalėlius, kol paruduos. Sudėkite supjaustytą svogūną ir kepkite, kol suminkštės.
2. Įberkite karį, cinamoną, kardamoną, muskato riešutą, išmaišykite ir kepkite apie minutę. Sudėkite supjaustytus obuolį, mangą, bananą ir pomidorą, supilkite kokoso pieną, citrinos sultis, įberkite druskos. Prireikus įpilkite šiek tiek vandens, kad skystis apsemtų visą vištieną. Gerai išmaišykite, uždenkite keptuvę ir retkarčiais pamaišydami troškinkite apie 40 min.
3. Troškinimo pabaigoje supilkite jogurtą, išmaišykite ir dar patroškinkite, tik neleiskite užvirti.
4. Patiekite su virtais ryžiais.





P.S. Pagal originalųjį receptą dar priklausytų įdėti kumpio gabalėlių.

Skanaus ir gražaus savaitgalio! :)

2010 m. rugpjūčio 16 d., pirmadienis

Persikų ir ožkos sūrio pyragas su rozmarinais

Taip nutiko, kad netyčia prisipirkome daug persikų. Dabar jų pats "pakilimas" - galima rasti visokių: geltonų, baltų, plokščių, apvalių... Taip ir krypsta į juos akys. Kad juos kaip nors įdomiau suvartotumėm, ėmiau ieškoti kokio įdomesnio receptėlio. Suviliojo štai šis. Kitaip ir būti negalėjo, nes be galo mėgstu ožkos sūrį ir jo kombinacija su persikais (receptėlyje naudojami nektarinai) ir rozmarinu pasirodė nuostabi. Ir nesuklydau. Tad siūlau paskanauti ir jums :)



Gaminimo trukmė: 20 min.
Tešlos šaldymo trukmė: mažiausiai 30 min.
Kepimo trukmė: apie 30 min.

Trapiai tešlai:
200 g miltų
100 g sviesto
žiupsnelis druskos
1 kiaušinio trynys
truputėlis vandens

Įdarui:
2 dideli persikai
200 g tepamo ožkos sūrio
žiupsnio šviežaus rozmarino
2-3 šaukštai maltų lazdyno riešutų
pipirų




1. Ant stalo suberkite miltus su žiupsneliu druskos. Sudėkite gabalėliais supjaustytą sviestą ir pirštais jį sutrinkite su miltais.
2. Įdėkite kiaušinio trynį ir įpilkite šlakelį vandens. Išminkykite. Tešla neturi lipti prie rankų.
3. Tešlą suvoliokite į rutuliuką ir mažiausiai 30 min. padėkite šaltai.
4. Nulupkite ir skiltelėmis supjaustykite persikus.
5. Atšalusią tešlą plonai iškočiokite ir sudėkite į apvalią pyrago formą. Ant tešlos užtepkite sluoksnį ožkos sūrio. Pagardinkite pipirais, suberkite rozmarinus. Tuomet išdėliokite persikų skilteles ir pabarstykite maltais lazdynų riešutais bei keliais rozmarino lapeliais.
6. Kepkite 200C laipsnių karščio orkaitėje apie pusvalandį (kol lengvai paskrus).

1 patarimas. Persikus galite keisti nektarinais (kaip parašyta originaliam recepte).
2 patarimas. Jei norite storesnio pyrago su daug įdaro, galite sukloti bent du sluoksnius išvardytų produktų.

Skanaus! :)

2010 m. rugpjūčio 15 d., sekmadienis

Naminės "ausytės" su mėsos suktinukais, arba Orecchiette con le brasciole

Na ir mes nesusilaikėme neišbandę orecchiette gaminimo būdo "brūkšt-spust" :) Iš tiesų, buvo nelengva užduotėlė. Bandėme ir peiliu, ir nykščiu, užtrukome gan ilgai, brūžavome peiliu, spaudėme nykščiu, paskui vėl iš naujo, vėl ir vėl, na ir kažkas pavyko. Iki tobulybės ir miklumo, žinoma, dar labai toli, bet kaip pirmam kartui - užskaitėme. Galiausiai pritrūkę kantrybės visos tešlos neužbaigėme ir iš likusio gabalėlio pagaminome cavatelli, kurie gaminami kiek paprasčiau ir greičiau. Ir nutarėme, progai pasitaikius, paprašyti kokios moterytės iš Apulijos, kad mus pamokytų šio išskirtinio "ausyčių" gaminimo meno.

Padažui gaminome mėsos suktinukus brasciole, tradicinį Apulijos regiono virtuvės patiekalą.



4 valgytojams
Gaminimo trukmė: "ausyčių" - labai ilga :), mėsos suktinukų padažo - 75 min.

"Ausytėms":
300 g viso grūdo miltų (galima naudoti ir įprastus)
žiupsnelis druskos
vandens (tiek, kad minkant tešla nekibtų prie rankų)



1. Sumaišykite miltus, druską ir truputėlį vandens. Gerai išminkykite, prireikus įpilant šiek tiek vandens, kol tešla nebelips prie rankų.
2. Iš išminkytos tešlos suvoliokite pusės centimetro storio juosteles, jas supjaustykite pusės centimetro gabaliukais ir pritaikant šiame filmuke parodytą techniką išspauskite "ausytes". Vietoj peilio galima naudoti nykštį - tiesiog pamėginkite abu būdus, man asmeniškai geriau pavyko su nykščiu.

Padažui:
8 muštos jautienos arba veršienos gabalėliai
8 griežinėliai šoninės
šluotelė petražolių
50 g parmigiano sūrio
2 česnako skiltelės
druskos, pipirų
alyvuogių aliejaus kepimui
1 svogūnas
500 ml pomidorų tyrės



1. Mėsos gabalėlius išmuškite. Uždėkite po griežinėlį šoninės, smulkiai supjaustyto česnako gabalėlių, supjaustytų petražolių, pagardinkite trupučiu druskos ir juodųjų pipirų, apibarstykite tarkuotu parmigiano sūriu.
2. Įdarytus mėsos gabalėlius susukite ir galu sutvirtinkite mediniais pagaliukais.
3. Keptuvėjė ant alyvuogių aliejaus pakepkite smulkiai supjaustyto česnako ir svogūno. Supilkite pomidorų tyrę, pagardinkite druska ir pipirais.
4. Į verdantį pomidorų padažą sudėkite mėsos suktinukus ir troškinkite apie valandą.



Į lėkštę sudėkite pasūdytame vandenyje išvirtas "ausytes" ir užpilkite pomidorų padažu su mėsos suktinukais. Pagal šį receptą vienai porcijai numatyti du mėsos suktinukai.

Skanaus ir gražios naujos savaitės :)

2010 m. rugpjūčio 4 d., trečiadienis

Abrikosų ir levandų pyragas

Baigėsi mūsų nostalgiškos, šiek tiek karštos, šiek tiek šlapios atostogos Lietuvėlėje... Buvo labai gera sugrįžti į namus... vėl įbristi į Baltijos jūrą, pabraidyti po kopų smėlį, įkvėpti pušų kvapo, pakeliauti Vilniaus senamiesčio gatvelėmis.... atsivalgyti mėlynių, voveraičių, agurkų su liepų medumi... Nežinau, kaip būna kitiems iškeliavusiems iš Lietuvos, tačiau grįžus į namus, ypač vasarą, man užsimiršta visos kulinarinės naujovės, kurios taip traukia ir vilioja būnant Liuksemburge, ir norisi skanauti tik gryno, tikro lietuviško maisto - ką tik iškastos ir išvirtos bulvės su lupenomis, iš ūkininko pirktos varškės, sode užaugusio agurko ir beraustančio pomidoro, nuo krūmo nusiskinti saujelę juodųjų serbentų... juodos, tikros lietuviškos duonos... bičių medaus...

Tiesą sakant, dabar mielai šį įrašą skirčiau kokiam nors lietuviškam vasariškam patiekalui (ir turbūt labiausiai tiktų tai padaryti), tačiau prieš atostogas nebespėjau pasidalinti vienu skaniu receptėliu. Todėl: nors abrikosų sezonas jau eina į pabaigą, o levandos mūsų namų pašonėje jau nužydėjo, neužbaigtus darbus reikia užbaigti ir štai jums siunčiame kiek pakeistą pyrago receptą iš mėgstamosios knygos "Le moule à cake"



Gaminimo laikas: 20 min.
Kepimo laikas: 50 min.

6-7 šviežūs abrikosai
3 kiaušiniai
130 g sviesto + dar 20 g kepimui
140 g cukraus pudros
140 g miltų + dar 30 g abrikosų apvoliojimui
1 pakelis kepimo miltelių
1 šaukštas levandų žiedų
1 šaukštas levandų medaus




1. Valandą prieš gaminant pyragą iš šaldytuvo išimkite kiaušinius ir sviestą, kad taptų kambario temperatūros.
2. Nuplaukite ir nusausinkite abrikosus, perpjaukite per pusę, išimkite kauliukus ir puseles supjaustykite skiltelėmis.
3. Keptuvėje ištirpdykite 20 g. sviesto ir 5 min. nedideliame karštyje apkepkite abrikosus.
4. Atskirame inde išsukite sviestą su cukraus pudra. Po vieną įmuškite kiaušinius, suberkite su kepimo milteliais sumaišytus 140 g. miltų, įdėkite šaukštą levandų žiedų ir šaukštą levandų medaus. Išmaišykite.
5. Likusiuose miltuose apvoliokite abrikosų puseles ir sudėkite jas į paruoštą tešlą.
6. Orkaitę įkaitinkite iki 210C laipsnių.
7. Tešlą supilkite į formą ir kepkite 5 min. Tuomet karštį sumažinkite iki 180C laipsnių ir kepkite dar 45 min.




Skanaus! :)